Prekystalis

Natalie ėmė kūkčioti, bet šiek tiek nurimusi vėl tarė:
- Aguamenti. - Šį kartą iš lazdelės pasipylė daug musyčių, kurios nieko nelaukusios išskriejo pro praskelto lango plyšį. Natalie vėl ėmė nesivaldyti ir kūkčioti.

-ramiai, adaptacijos laikas apie savaite.-tare-na o dabar as jus cia palieku, turiu reikalu-tare jis. Dingo oru.

Žengė prie Natalie ir ją apkabino.
- Nusiramink, girdėjai ką gabrielius sakė?

- O jei aš taip ir nebesugebėsiu burt? Jei liksiu Nevertėle? Nors dabar jau žiobare turėčiau būt... - Natalie bandė save ramint, bet sunkiai pavyko.
- Aš ir oru keliauti nebegalėsiu? Negi su šluota turėsiu skraidyt? O jei ir ant šluotos nebepaskrisiu? O, Voldi, padėk man... - Kūkčiojo Natalie.

- Galėsi tu viską, užtikrinu, - raminamai kalbėjo. - Beje, kad tu būtum mačius, kas ten dėjos po mūsų apsilankymo, - nenorom sukikeno. - Net laikraštis parašė, - vėl sukikeno.

- Rimtai? Parašė? Gal net mano tragišką žūtį aprašė, o dabar aš pasirodysiu kaip didvyrė, arba didmoterė... Nesvarbu... Bet... Manęs niekas neatpažins...

- Žinoma, aprašė. Iš ministerijos vestibiulio nieko neliko, - sukikeno. - Beje, atsiprašau, kad tave buvau užvaldžius, - kaltokai sumurmėjo.

- Em... Nieko... - išsišiepė Natalie. - Ko gero ir pati būčiau norėjus į laikraščius pakliūt.... Vis tiek, galėjot ir raganos paieškot... Arba elfės, visuomet norėjau būti elfe... Jos gyvena ilgai. - Išsišiepė Natalie. - Ir beveik nesensta...

- Baik, - nusijuokė. - Pasidžiauk, kad bent netapai sena ponia, kuri buvo visiškai be skonio apsitaisius. - suraukė nosį prisiminus ją.

- Nejuokauk taip žiauriai. - Išpūtė akis Natalie.
- Jei būtumėt mane sene pavertus, būčiau pati nusižudžius. - nusijuokė Natalie.

Numykė kažką neaiškaus ir nutylėjo, kad būtent tą senutę ir buvo nusižiūrėjus.
- Pamėgink burti, - paragino.

- Em... - Natalie giliai atsikvėpė.
- Reparo. - sumurmėjo ji nukreipdama lazdelę į sudužusį langą. Iš lazdelės galo išsiveržė baltas glitus skystis ir išsiliejo ant lango duženų. Tai buvo klijai, dėja, šiuo momentu nelabai gelbėjo.
- Nepavyko... - Tyliai nutęsė Natalie.

- Bet bent jau klijai, vadinas, į tą pusę, - sukikeno. - Po kiek laiko jau galėsi normaliai burti, - šyptelėjo. - Tave gal kur nors nugabenti? Manau, kad geriau nemėgintum pati keliauti oru, - sumurmėjo.

- Oh, net nežinau kur man dabar dėtis... - numykė Natalie.

- Neskubėk, aš galiu palaukti, - šyptelėjo. - Beje, tu iš tikrųjų galinga burtininkė esi, - išsakė savo pastebėjimą.

- Žinoma, galinga burtininkė nesugebanti sutaisyti lango ir keliauti oru... - Natalie susikrimtusi žvalgėsi į visas puses.

- Tik todėl, kad naujame kūne. Juk reikia apsiprast, - tarė. - Be to, aš nejuokauju, ne kiekvienas gali paimt ir ištaškyt ministerijos grindis, - sukikeno.

Natalie nusijuokė.
- Žinai, ačiū, kad užmušei tą aurorą, kuris mane užmušė... Negalėčiau ramiai gyvent žinodama, kad jis kažkur vaikšto gyvas. - Nusijuokė.

- Nėr už ką. Jeigu būtų buvęs gražus, gal ir būčiau pagailėjus, - sukikeno. - Gal jau sugalvojai?

- M... Gal gali į Hogvartso kiemą kur nors? Arba į kiauliasodį... Reikėtų man mokykloj gal kaip nors parsirast... - nutęsė Natalie.

- Hogvartso kiemas? Puiku, - šyptelėjo ir greitai paėmė Natalie ranką. Abi dingo.

Užeina į parduotuvę ir apsidairo. Paslaptinga vieta... Kažin, ar čia kasnors yra?
- Ech, labas vakaras! Ar galėčiau gauti stiklinę akį. Ei, ar čia yra kas....

Is parduotuveles gilumos isejo Gabrielius.
-Zinoma yra. Kokios spalvos?-paklause nuo lentynos nukeldamas stikliniu akiu dezute.

gabrielius rašo:Is parduotuveles gilumos isejo Gabrielius.
-Zinoma yra. Kokios spalvos?-paklause nuo lentynos nukeldamas stikliniu akiu dezute.

Pageidaučiau pilkos

Gabrielius suieskojo pilka aki ir idejes ja i dezute padave mergaitei.
-7 sikliai.-tare. "Jaunimas siais laikais net i Bordzina uzeit nebijo"-pagalvojo atsiduses.