Prekystalis

Oru atkeliavo Gabrielius ir sustingdyta ziobare.
-Enervate.-tare ir mergina atsibudusi apsidaire. Paklaikusi suspiege ir puole prie duru, taciau Gabrielius i jas nusitaike lazdele - Colloportus.-ir sios magiskai uzsirakino.-Nepabegsi.-ramiai tare.

- Geriau net nemėgink, - priekabiai nužvelgdama tarė.

-Na stai..gerai..Petrificus Totalus!-tare nusitaikes i mergina ir si griuvo ant grindu suparalyziuota.-Matai, su ziobarais paprasciau-tare Gabrielius.-paimk nuo lentynos stiklo buteliuka.-Sectumsempra!-nusitaike i mergina, kuri akimirksniu papludo krauju.

Paėmė buteliuką.
- Iš tikrųjų, - pritarė. - Ir ką man su juo daryt?

-Duok cia-tare skaiciuodamas merginos pulsa- ir pasitrauk toliau nes gali nukentet. Sudetingi kerai...-tare vis dar skaiciuodamas ir susikeike.

Padavė ir atsitraukė.
- Komplikacijos?[xD] - susirūpinus paklausė.

-Ne, viskas gerai kolkas ((xD ))-syptelejo-issigando nenormaliai, bet as jos nekaltinu-atsiduso ir paemes buteliuka pripyle i ki kraujo. Tuomet eme vaikstineti po patalpa buteliuko krauju piesdamas ant grindu ivairiausius nesuprantamus simbolius.

- Galima paklaust? - atsisėdo ant prekystalio. - Ką čia darai?

-tvarkau rata. Demonu rastas-syptelejo-bandysim ja prikelt. Tuomet
baige darba ir atsitieses atsistojo salia persigandusios kruvinos
ziobares. Iskele ranka virs vieno is zenklu ir akimirksniu visi
zimboliai ant grindu uzsiliepsnojo. Murmedamas zodzius keista kaba
Gabrielius is kisenes istrauke buteliuka su raudonu siuleliu pluostu,
skrajojanciu jame ir paleides siulelius tiesiog rankos mostu nukreipe
juos i merginos kuna. Atrodo, visi kerai isnyko. Dingo zaizdos, kuno
suparalyziavimo burtai. Taciau vietoj nurimimo mergina eme pasiutusiai
klykti blaskoma agonijos, tarsi butu deginama ant lauzo. Tuo tarpu
Gabrielius nusisypsojo ir ja stebejo.-Jau greit-tare.

Aymi susidomėjusi stebėjo.
- Demonų raštas? - tyliai paklausė ir dvejodama pažiūrėjo į gabrielių. - Ar tu?..

-Net jei ir taip, koks skirtumas?-paklause guztelejes. Staiga viskas
uzgeso ir dingo lyg niekur nieko. Gabrielius priejo prie zobares
merginos, ant kurios kuno neliko ne idreskimo.
-Natalie?-paklause pamates, kad si atsimerke.

- Jokio, - nusijuokė ir nušoko nuo prekystalio. Priėjo arčiau žiobarės. - Tikrai jau?

-Jei nepavelavom - atsigaus.-linktelejo jis ir eme laukti.

Mergina gulėjo ant grindų. Atsimerkusi bailiomis akimis nardžiojo po patalpą, bandydama suprasti kur yra. Akys užkliuvo už matyto vaikino ir netoli stovinčios merginos. Kurį laiką ji nejudėdama gulėjo, akys nepaliaujamai dairėsi aplink. "Natalie?" išgirdo ji, kaip šalia esantis vaikinas kreipėsi į ją.
- Aš?... - Šiaip taip valdydama savo burną ištarė mergina. - Kas man? Kur aš? - Natalie naujasis kūnas nevalingai sujudėjo ir atsisėdo žvelgdama tai į Gabrielių tai į Aymi.

- Labas, - nusijuokė. - Tu gyva, o mes esam Bordžine ir Berkse, - pranešė.

-Sveika sugrizus-syptelejo.-Tu mirei. Beje, taip ir nesuzinojau kaip, bet laimei galejau tave prikelti. Deja kita karta to nepadarysiu.-tare jis padedamas Natalie atsikelti.

- Aš gyva... - nutęsė Natalie.
- Mačiau žalią žaibą... Tas auroras mane užmušė. - Piktai metė ji.
- Kur jis? Aš jam parodysiu! - Suriko Natalie, tačiau vos žengusi žingsnį susvyravo ir vos nesidrėbė žemėn.
- Kas... Kas man? - Natalie pažvelgė į save, pamatė, jog yra su džinsais ir raudona bliuskute.
- Kaip aš čia apsirengus?... Kas mane perrengė? - ji pažvelgė į Aymi, po to į Gabrielių.

- Palauk, nusiramink, aš tau vėliau galėsiu viską papasakot. - prišoko prie Natalie. - Tu esi įsodinta į žiobarės kūną, - sukikeno.

- Aš? Į žiobarės kūną? - Nustebusi pakartojo Natalie.
- AŠ Į ŽIOBARĖS KŪNĄ? Jūs pakvaišot? - Natalie išsižiojusi žiūrėjo tai į Gabrielių tai į Aymi, tarsi prašydama, kad jie pasakytų, jog juokauja.

-Turejom rinktis. Tavo Velos kunas arba tavo gyvybe. Nebuvo laiko, turejom puse valandos, o per tiek laiko normalios raganos nebutume patiese-tare-bet magiska galia liko, taigi toji ziobare mire, op tu vis dar ragana. Sakei, cia tavo stiprioji puse.-syptelejo.

- O jei negalėsiu daugiau kerėti? O siaube, ką tada aš darysiu? Kur mano lazdelė? Paėmėt mano lazdelę? - Natalie kaip pamišusi ėmė rėkti, neva ji nori savo lazdelės. [[ ]]

- Turiu tavo lazdelę, - nusijuokė. - Ji iškrito, kai tas auroras tave užmušė. Beje, jis jau miręs, - pridūrė duodama Natalie jos lazdelę.

žTen yra veidrodis - mostelejo jis ranka i kaire-pratinkis prie saves.

- Oh, ačiū, tu tokia rūpestinga... - Tarė Natalie Aymi be galo keistai, jos balse negalėjai išgirsti jokios ironijos, tik dėkingumą. Mergina čiupo lazdelę ir greitai apsidairė. Pažvelgusi į veidrodį ji šyptelėjo.
- Džiaukitės, kad ne baisią išrinkot. - Nusijuokė, tuomet Atsikrenkštusi tarė:
- Pradėkim nuo pačių paprasčiausių kerų... Aguamenti. - pasakius nukreipė kažkur į langą lazdelę. Iš lazdelės išsiveržė geltonos spalvos kibirkštys, o langas skilo lygiai pusiau. Natalie ėmė spiegti.
- NEBEGALIU KERĖĖĖĖĖTI!!! Ką jūs man padarėt? - Natalie akyse pasirodė ašaros, atrodė, kad ji ima isterikuoti. [[ ]]

- Viešpatėliau, nusiramink, - Aymi sutriko. - Pamėgink dar kartą, - paragino.