Oloje

Ola yra netoli mažos gyvenvietės šalia jūros Britanijoje. Vanduo aplink uolas per daug pavojingas, todėl sunku įsivaizduoti , kad šią olą galima pasiekti be magijos. Šalia dunksojo baisingas juodas skardis. Laivai čia atplaukti negali dėl vandens sūkurių, tai per daug pavojinga. Ola gerai paslėpta ir svarbiausia, šalia slaptavietės.

Ola stovėjo ant aukštos uolos, apačioje kunkuliavo putotos bangos. Šalia – juodas skardis. Matyt, tolimoje praeityje nuo jo atskilo keletas didelių luitų, panašių į tą, ant kurio dabar yra ola. Vaizdas nykus ir atšiaurus, tik jūra ir uolos, nei žolės, nei smėlio ruoželio, nei kokio medžio.

Prie uolos krašto, žemyn leidosi akmens įdubos, o apačioje iš vandens kyšojo didžiuliai akmenys. Kelias čia pavojingas. Apačioje uola buvo šlapia ir slidi, tiško šalti sūrūs purslai. Jūros vanduo labai tamsus. Plaukiant per vandenį atsiveria plyšys, vedantis į kokių trijų pėdų pločio tunelį, kuris potvynio metu užpildytas vandens. Apgliaumėjusios sienos šviesoje blizga kaip derva. Gana toli nuplaukus, tolėliau nuo angos, pasukama į kairę ir ten matosi laiptai į didesnę olą.
Pirmą kartą apie olą prakalbo ponia Koul, žiobarų prieglaudos Londone ūkvedė, kai Dumbldoras pas ją apsilankė 1938 metais. Tais metais jos priežiūroje buvo berniukas, vardu Tomas Marvolas Ridlis, vėliau tapęs Valdovu Voldemortu. Moteris papasakojo, kaip kartą nusivežė vaikus prie jūros, pasivaikščioti pakrante ir pakvėpuoti jūros oru. Tai vyko 1937 metų vasarą. Ji tenorėjo nutraukti monotonišką vaikų našlaičių kasdienybę. Vėliau ji iš vaikų išpešusi, kad Eimė Benson ir Denis Bišopas buvo įlindę į šią olą su Tomu Ridliu, ten buvo rastas ant sijos pasikoręs Denio triušiukas, kas neįmanoma, jog triušiukas pats pasikartų. Vaikai po šio įvykio „iki galo ir neatsipeikėjo.“ (HP6, psl 214). Tomas, žinoma, prisiekė, kad jie tik tyrinėjo, nors niekaip nesuprantama, kaip jie ten galėjo patekti be magijos.

Net būdamas vaikas, Tomas jau buvo baisus savimyla ir klastuolis, neturėjo nė vieno draugo. Niekino viską, kas jį siejo su kitais žmonėmis, viską, kas jį daro paprastą. Jis nemėgo pagalbos ir draugijos. Jo, dar tokio jaunučio, galios buvo stebėtinai didelės ir – kas įdomiausia ir pavojingiausia – jis jau buvo suvokęs, kad gali jas valdyti ir ėmė naudoti jas sąmoningai. Magiją jis naudojo kitiems žmonėms bauginti, bausti ir valdyti. To puikus pavyzdys, pakartas triušis ir berniukas su mergaite oloje. Pats Tomas sakė, kad jeigu nori, gali padaryti, kad jiems skaudėtų. Ponia Koul sakė, kad niekaip neįmanoma jo pričiupti. Užaugęs, Voldemortas į olą grįžta su didesniu turtu nei turėjo tada – dalimi savo sielos.

Neaišku kada Voldemortas į Olą grįžo paslėpti savo horokruso, Salazaro Klastuolio medaliono. Tai turėtų būti metas, tarp to kai jis pavogė jį ir Helgos Švilpynės puodelį ir prieš pirmąjį stipriausią savo nuopuolį – tarp 1946 ir 1981. Albas Dumbldoras ir Haris Poteris Olą aplankė 1997, ieškodami Voldemorto horokruso tam, kad jį sunaikintų.

Buvo tamsu, kai Dumbldoras ir Haris atvyko į olą. Jie sunkiai leidosi šlaitu žemyn, puolė plaukti lediniu tamsiu vandeniu, pateko į tunelį, kuris buvo lyg olos vestibiulis ir pagaliau galėjo atsistoti ir apsidairyti.

Dumbldoras buvo gudrus ir išmintingas, todėl iškart pastebėjo, kad Olą saugo magija, tačiau manė, kad ją gali įveikti. Jis greitai surado paslėptą arką. Voldemortas sukūrė kliūčių ir pirmoji jų buvo kraujo davimas. Dumbldoras netgi atrodė nusivylęs ir Voldemortas nepatenkino jo vilčių, jam tai pasirodė per daug primityvu. Davus kraujo „Sienoje vėl suspindo sidabrinis arkos kontūras, dabar jis nebeišgaravo – uoliena jos viduje išnyko, liko juoda anga“ (HP6, psl 441)

Žengus pro arką atsivėrė šiurpus vaizdas: Haris ir Dumbldoras atsidūrė prie juodo ežero, tokio plataus, jog kito kranto nesimatė. Ši ola buvo tokia aukšta, jog ir jos viršaus nesimatė. Iš vidurio ežero sklido blausi žalsva šviesa, paliekanti platų taką juodame vandenyje. Tik tas žalsvas švytėjimas ir dviejų burtų lazdelių šviesa skrodė aksominę tamsą, bet nesiekė taip toli, kaip galima buvo tikėtis. „Tamsa buvo tirštesnė negu įprasta.“ (HP6, psl 442)

Haris ir Dumbldoras ėjo paežere, atsargiai nelietė vandens. Iš vienos pusės buvo olos siena, iš kitos – bekraštė, glotni it stiklas juoduma ir tas žalsvas švytėjimas. Vieta baugino ir slėgė. Haris sumanė, kad accio kerais galima išsikviesti horokrusą ir taip pasielgęs pamatė, kad vandenyje kažkas jį saugo, pabaisa. Tai buvo puikus sumanymas pamatyti su kuo susidūrė. Tai buvo ne pabaisa, o lavonas, Voldemortas buvo nužudęs daug žmonių ir jų lavonai saugojo horokrusą.

Vaikščiodamas ežero pakraščiu, Dumbldoras kažką užčiuopė, vėliau pasišvietė lazdele ir jos galiuku palietė sugniaužtą kumštį. Iš vandens išlindo stora vario grandinė ir ėmė kilti jo rankos link. Dumbldoras dar kartą taukštelėjo lazdele, grandinė, raitydamasi per kumštį kaip gyvatė, su žvangesiu, atsimušančiu į akmens sienas, susivijo ant tako. Kitame grandinės gale buvo kažkoks daiktas. Iš juodų gelmių išniro vaiduokliškas valtelės priekis, švytintis žalsvai kaip ir grandinė. Valtelė pasuko prie kranto, kur stovėjo Haris su Dumbldoru

Voldemortas magiškai paslėpė valtelę ir užbūrė, kad ja galėtų plaukti tik vienas burtininkas ir tik vieno jo galios gali perplaukti ežerą. Jis suklydo manydamas, kad nesuaugęs, koks nors 16metis nebūtų toks galingas ir jam neprilygtų, todėl valtelė jo galių neišmatavo ir Hario neatpažino, todėl joje galėjo plaukti du žmonės – Dumbldoras ir Haris. Beplaukdamas Haris pamatė, kad tai lavonai saugo horokrusą.

Pagaliau laivelis sustojo į kažką minkštai bumbtelėjęs. Jie priplaukė mažutę uolų salelę. Dumbldoras įspėjo Hario šiukštu neliesti vandens. Salelė buvo ne didesnė už Dumbldoro kabinetą – plokščia akmeninė aikštelė, visiškai tuščia, išskyrus tos žalsvos šviesos, iš arti daug ryškesnės, šaltinį. Haris prisimerkęs pamatė, jog šviesa liejasi iš akmeninio dubens, panašaus į Minčių koštuvą, stovintį ant pakylos. Skysčio viduje buvo horokrusas. Tačiau to šviečiančio skysčio nebuvo galima nei paliesti, nei perskirti, nei pradanginti, išsemti, išsiurbti, kuo nors paversti ar užkerėti.

Neilgai Dumbldoras užtruko, kol suprato, kad vienintelis būdas – eleksyrą išgerti. Dumbldoras liepė Hariui prisiekti, kad koks bebūtų jo poveikis, Haris lieps jam išgerti viską, net jei reikėtų jį pačiam supilti direktoriui į burną. Dumbldoras neklydo, eleksyras keistai suveikė, todėl Hariui teko padaryti taip, kaip jam buvo liepta - supilti jam į gerklę paskutinę skysčio taurę.

Išgėrus visą eleksyrą, Horokrusas buvo pasiekiamas, bet Dumbldorui buvo labai bloga, jis prašė vandens. Haris pametęs galvą pamiršo, kad negalima liesti ežero vandens, o gal jam tai neberūpėjo, bet jis pasėmė vandens iš jo. Tik jam tai padarius, lavonai pradėjo kilti ir jį pulti. Kažkokiu būdų Dumbldoras sugebėjo atsikelti ir užkerėti žemesniąsias formas, kad paleistų Harį. Tuomet čiupo horokrusą ir įsimetė į kišenę. Po to jie sulipo į valtelę ir plaukė ton pusėn, iš kurios atvyko. Kaip vėliau Dumbldoras pastebėjo „Apsauga... vis dėlto... suveikė puikiai. Vienam nebūtų taip pavykę...“ (HP6, psl 454).
Vakare, jau po Dumbldoro mirties paaiškėjo, kad kažkas jau buvo Oloje prieš Dumbldorą ir Harį. Tas kažkas paliko raštelį su savo inicialais R.A.B. Jis pasiėmė tikrąjį horokrusą ir jo vietoje paliko klastotę. Būtent ją ir pasiėmė Haris ir Dumbldoras, o tikrasis gali būti bet kur (yra spėliojama daug versijų).

Suprantama, kad R.A.B. ir bendrininkas (juk Dumbldoras sakė, kad visko vienam įveikti neįmanoma) puikiai nugalėjo Tamsos Valdovą ir pasiėmė horokrusą ketindamas jį sunaikinti. Tai atskleidžia, kad kažkas jau žino apie Olą ir apie faktus iš Voldemorto praeities. Kas tas žmogus ir kaip jis pasirodys paskutinėje knygoje daugeliui sukelia dideles diskusijas.

Atplaukes Danilas atsistojo ant kranto ir iškėlė iš jūros mėja.
-Čia mano mėgstamiausia vieta.-tai sumurmėjas jis nuėjo gilyn tempdamas mokine paskui.Kiek paėje jie sustojo ir Danilas atsiremė į uolą.
-Šalta ,nešalta?-paklausė kiek įtariai.-Nenoriu kad nugaištum iš šalčio,juk tu įkaitė.-nusijuokė jis piktai.

Ji sušnairavo.
-Nieko.Vėsoka,bet gi aš įkaitė.Ką gi padarysi,-ji atsisėdo prie Danilo.

Jis visai nekreipė į ją dėmesio,tik sugniaužęs lazdele kažko laukė.

-Ko tu toks žiaurus?-ji plepėjo toliau.-Kodėl tu MV?

-Kodėl tu...-jis dirstelėjo į jos uniforma.-Švilpis? kodėl tu neišlaikei visų egzaminų?-bet satiga jis susimąstė.-O kas vietoj kraugerės Arck direktorė?

-Pala,pala..Aš pirma paklausiau.-ji plepėjo.-Nu gerai..Aš dėl to švilpĖ,nes šiap.Dėl to neišlaikiau egzaminų,nes šiaip.Oo dėl direktorės nežinau..-ji žvilgčiojo į jį.

-Tu gal nesveika?-jis apsižvalgė.-Šaltoka.-atsiduso,-Man bus geriau taip: SUSTINK!

-Protego!-ji tarė.-Kas tau? Aš galiu būti nesustingdyta,bet tyli.-Ji sėdėjo ir tylėjo.

(iš kur gavai lazdele jai ji pas jess? ;DD)


Jis žiūrėjo į sustingdyta Mėja ir galvojo kur galėtų keliauti.

((Ai jo. ;D Nu gerai aš sustingdyta ;D))

Atsiduses pajuto kaip linksta kojos,pasižiūrėjo į jas ir pamatė kad šonu prašliaužė gyvatė :
-Įkirto..-tada tarė.-Enervate!-atstingdė Mėja.-Džiaukis kad ta nelemta gyvatė neįkirto ir tau.-jis ją nusitempė .