Laukyme kur kadaise buvo namo griuvesiai

Gonto namai, nors gal reikėtų sakyti, apgriuvęs kotedžas, įsikūręs Litl Hengltone. XX amžiaus pradžioje Litl Hangltonas buvo jaukiai įsikūręs tarp dviejų kalnų. Ant vieno iš šių kalnų įsikūrė Gontų kotedžas.

Gonto namą galima rasti siauroje, gyvatvore apsodintoje gatvelėje, kuri sukasi į dešinę tiesiai prieš Litl Hengltoną. Po pusūkio ir taip siaura gatvelė pasiekia dar siauresnį purviną takelį, kitoje pusėje besiribojantį su aukšta, laukine gyvatvore. Takelis (uolėtas, šiukšlinas ir įdubęs) nuolat veda žemyn šlaitu. Einant tolyn takeliu, medžiai, krūmai ir kiti aplinkiniai objektai darosi vis tamsesni iki kol virsta šešėliais. Yra seniai pasodintų medžių giraitė, apsupanti viską ir metanti didžiulius šešėlius. Tarp šių medžių ir jų susipainiojusių kamienų stovi Gonto namas.

Namas buvo tikrai baisus pažiūrėti. Sienos apsamanojusios, „čerpės daug kur nukritusios, skylėse švietė gegnės. Pasieniais kerojo dilgėlės, siekiančios net langus, mažyčius ir apdulkėjusius.“ (HP6. psl 163) Gyvatė ant durų. Langai buvo mažyčiai ir girgždantys. Ant priekinių durų kabojo negyva gyvatė. Viduje namo, kuriame yra trys kambariai, buvo ne ką geriau nei išorėje. Pagrindinis kambarys, kuris turbūt buvo ir virtuvė ir valgomasis, buvo šiurpios būklės. Išorėje namas papuoštas samanomis, viduje akmeninės sienos – purvu. Kambaryje buvo apdaužytas medinis stalas, purvinas minkštasuolis ir suodina, juoda viryklė. Šalia kabojo lentyna, apkrauta varganais puodais ir keptuvėmis. Iš kambario vedė dar dvejos durys, tiksriausiai į tris Gontų šeimos narių miegamuosius: Marvolo, Morfino ir Meropės.

Tokia namo būklė buvo kai Bobas Ogdenas, dirbęs Magijos Ministerijoje – Magijos įstatymų priežiūros departamente, apsilankė Gonto namuose 1925 – 1926, norėdamas pasikalbėti apie tai, kaip Morfinas užpuolė žiobarą. Taip jau sutapo, kad tasai žiobaras buvo Tomas Ridlis vyresnysis, Voldemorto tėvas. Meropė Gont, Morfino sesuo, degė Tomui slapta aistra, dėl to jos brolis ir užpuolė Tomą, nes piktinosi, jog sesuo įsimylėjo žiobarą. Gontai buvo paskutiniai Salazaro Klastuolio palikuonys. Kaip ir pats Salazaras Klaztuolis, Gontai neapkentė puskraujų, negrynakraujų ir gimusių žiobarų šeimose, taip pat ir pačių žiobarų. Nors patys Gontai ir gyveno dvokiančioje vietoje, Morfinas ir Marvolas buvo be galo arogantiški, grynakraujų pasipūtimas liejosi per kraštus. „Jis, kaip matei, buvo visiškas skurdžius, bet baisiai bjauraus būdo, fantastiškai išdidus ir pasipūtęs, o porą likusių šeimos relikvijų brangino taip pat kaip sūnus ir daug labiau nei duktė.“ (HP6, psl 172) sakė Dumbldoras. Vis dėl to, Marvolas ir jo sūnus nemokėjo paskirstyti savo kilmės turto augimui, nes jų vienintelis turtas tebuvo Salazaro Klastuolio žiedas ir sunkus auksinis medalionas. Vienintelė Gontų šeimos narė, kuriai garbė nerūpėjo, buvo Meropė.
Po Ogdeno apsilankymo, namai vis labiau griuvo ir panašėjo į lūšną. Morfinas ir Marvolas buvo išgabenti į Azkabaną ir Meropė pasiliko namuose viena. Praėjus neilgam laiko tarpui, ji pabėho su Tomu Ridliu. Marvolas sugrįžo jau į tuščius namus, ir prieš Morfinui grįžtant iš Azkabanp, Marvolas mirė. Namas liko tuščias, laukdamas sugrįžtančio Morfino.

Maždaug 16 metų praėjus po Ogdeno apsilankymo, Tomas Marvolas Ridlis, Meropės sūnus, nuvyko į namą ieškodamas savo senelio. Viskas, ką jis rado – labiau apleista pašiūrė, negu buvo galima įsivaizduoti. Lubos buvo tirštai aplipusios voratinkliais, ant grindų kilimas buvo purvinas ir suodinas. Apdaužytas medinis stalas buvo apverstas purvinomis žemėmis, supuvusiu maistu ir purvinais indais. Morfinas buvo vienintelis gyvas Gontų šeimos narys. Tomas Marvolas sužinojo apie senelio mirtį ir tėvo kilmę iš Morfino. Tuomet jis nužudė savo tėvą ir senelius iš tėvo pusės, apkaltino dėl nužudymų Morfiną ir pavogė iš jo Klastuolio žiedą.

Po to, kai Morfinas buvo nugabentas į Azkabaną dėl Ridlių šeimos išžudymo, Gontų namas visiškai sugriuvo. Voldemortas dar kartą ten sugrįžo. Grįžo į motinos namus tam, kad paslėptų žiedą. Prieš tai jis žiedą pavertė horokrusu, paslėpdamas jame dalį savo sielos. Voldemortas norėjo paslėpti žiedą niekieno nelankomoje vietoje ir manė, kad motinos namai, tobula vieta. Jis pasistengė užkerėti daugybę burtų, kad apsaugotų žiedą ir savo sielos dalį, įkalintą jame.
1996 metų vasarą Dumbldoras aplankė Gontų namų griuvėsius. Jis įstengė įveikti apsaugos kerus nuo horokruso ir pasiimti žiedą. Direktorius sunaikino žiedą, taip sunaikindamas ir dalį Voldemorto sielos. Kas nutiko Gontų namo griuvėsiams nežinoma. Atrodo, kad po visko jie tiesiog... išnyko.

Gabrielius pokstelejes atkeliavo oru i laukyme ir giliai ikvepe Hengltono oro. Uzsimerkes patrauke takeliu buvusio namo link ir stabtelejo tiksliai ten, kur kadaise buvo Gontu virtuve. Atsimerkes pamate po kojomis tik smilgas.

Staiga mostelejo lazdele pakeldamas i ora zemes grumsteli ir paemes ji delnu minutele patyrinejo. Tada isbure nediduke medine dezute ir idejes i ja grumsta dingo oru.

Salto oro gusis pakilo, Elli stovejo lauko viduryje ir prisedusi ispute ir plauciu ora lauk:
- Kartais ir siaip reikia atsikvepti,- ji kalbejo smilgom, kurios kele neapsakomai grazu slamesi.
Taciau ilgai netrukusi ji atsistojo ir isejo is lauko, kur kadaise stovejo namas...

Atsiranda oru šalia namo griuvėsų. Apsidairo ir lyg ko laukdamas atsisėda ant akmens, pasislepia už apgriuvusios plytinės sienos ,nuo šalto šiaurės vėjo.

Pasigirdo garsus pokštelėjimas ir netoli griuvėsių atsirado Ciara. Apsidairiusi pastebėjo vaikiną. Puiku, vadinasi nereiks laukti.
Nuėjo tiesiai prie jo. Sustojusi už keleto metrų keistai šyptelėjo.
-Turbūt žinai, kodėl aš čia.

- Rodos žinau.- nusijuokė ir atsistojo.

-Tada gerai,- šyptelėjo. Pasinaudojusi proga smalsiai jį nužvelgė. Tikėjosi, kad Mirties Valgytojų vadas bus kiek vyresnis... na, bet juk visko būna.

Šypteli kreivu šypsniu..
- taigi, duosi man savo rankelę?

-Duosiu duosiu,- vyptelėjo ir ištiesė kairiąją ranką.

- duok dešinę.- tarė kiek irzlesniu balsu.

-Kuo tau netinka kairė?- kilstelėjo antakį, bet visgi klusniai ištiesė dešinę ranką.

Kira ištiesė lazdelę ir bedė į ranką. Ši staiga dingo lygi alkūnės. netrukus vėl atsirado ir per ją jau vingiavosi gyvatė iš kaukolės burnos.

Smalsiai nužvelgė ženklą ir nuleido ranką.
-Ačiū,- trumpai tarstelėjo. Na, tipo "ačiū, kad grąžinai ranką".

- niekam neatskleidi kad esi viena iš mirties valgytojų. Pasistenk slėpti veidą kai puldinėsi. - vėl mostelėjo lazdele ir jo rankoje atsirado kaukė. dengė visą veidą išskyrus apatinį žandikaulį.. ištiesia jai.

O tai kad naujieną pasakė... Ciara gi jau ketino lėkti pas drauges ir papasakoti, kad patapo Mirties Valgytoja.
Tačiau susilaikė nemestelėjusi kandžios replikos, Kira visgi vadas...
Paklusniai sulinksėjo kaip kokia mokinukė ir paėmusi kaukę pavartė ją rankose.

- tikiuosi rasi kur ją paslėpti.- pasisuka profiliu ir susikišęs rankas į kišenes atsilošia, akies kampu stebi ją. - kolkas tiek, jei man nepaklusi ar turėsu tau kokių žinių, pasiusiu signalą per ranką, taip, kad man neišsigąsk kai pradės kaisti.- apsisuka ant kulno ir dingsta.

Nematydama reikalo ilgiau čia stypsoti taip pat dingo.